Pastarųjų savaičių judėjimas obligacijų rinkoje yra neįprastai stiprus. „Reuters“ duomenimis, 2026 m. spalio 1 d. JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas pakilo iki 5,342 % ir pasiekė aukščiausią lygį per 24 metus. Jungtinėje Karalystėje 30 metų obligacijų pajamingumas spalio pradžioje perkopė 6 % ir buvo aukščiausias nuo 1998 m.
Tokie skaičiai pagrįstai kelia klausimą: ar prasidėjo skolos spiralė ir ar obligacijų rinka jau artėja prie gedimo? Atsakymas nėra toks dramatiškas. Rizika auga, tačiau aukštas pajamingumas savaime nėra rinkos griūtis.
Esmė
Esmė
JAV ir Europos obligacijų pajamingumai pasiekė kelių dešimtmečių aukštumas. Aiškiname, kas vyksta ir ką tai reiškia Lietuvai.
- JAV skolinimosi kaina pakilo iki kelių dešimtmečių aukštumų 2026 m. spalio 1 d. JAV 10 metų iždo obligacijų pajamingumas pasiekė 5,342 % – aukščiausią lygį nuo 2002 m. Panašus spaudimas matomas Jungtinėje Karalystėje ir kitose išsivysčiusiose rinkose.
- Skolos problema reali, bet „Ponzi schema“ – klaidinantis apibūdinimas JAV federalinė skola viršijo 40 trln. dolerių, o grynosios palūkanų išlaidos 2026 finansiniais metais perkopė 1 trln. dolerių. Dideli deficitai ir brangesnis refinansavimas didina fiskalinę riziką, tačiau valstybės skola nėra tas pats mechanizmas kaip Ponzi schema.
- Infliacija gali sumažinti senos skolos realią vertę, bet ne panaikinti problemą Didesnė infliacija mažina fiksuotos nominalios skolos perkamąją vertę, tačiau investuotojai tada reikalauja didesnių palūkanų už naują skolą. Todėl dalis naudos biudžetui gali grįžti kaip didesnės refinansavimo sąnaudos.
- Lietuvai svarbus euro zonos kanalas JAV palūkanų ir obligacijų rinkos svyravimai persiduoda euro zonos finansinėms sąlygoms. Tai nėra tiesioginis ryšys su kiekviena būsto paskola, bet gali veikti bankų, įmonių ir valstybių finansavimo kainą.
Ką iš tikrųjų reiškia kylantis obligacijų pajamingumas
Obligacijos kaina ir jos pajamingumas juda priešingomis kryptimis. Kai investuotojai parduoda seniau išleistas obligacijas arba reikalauja didesnės grąžos už naujas, jų pajamingumas kyla.
Priežasčių gali būti kelios vienu metu: aukštesnė infliacija, lūkesčiai dėl centrinių bankų palūkanų, didelis naujos skolos pasiūlos kiekis, spartus ekonomikos augimas arba didesnis vadinamasis termino rizikos priedas – papildoma kompensacija už pinigų skolinimą ilgam laikui.
2026 m. prie spaudimo prisidėjo ir energijos kainos. Spalio 14 d. Brent nafta kainavo apie 106 dolerius už barelį, o įtampa Hormūzo sąsiauryje didino infliacijos riziką. Kuo labiau investuotojai baiminasi, kad būsimi doleriai bus mažiau verti, tuo didesnės grąžos jie paprastai reikalauja.
Ar JAV obligacijų rinka jau „lūžta“?
Kol kas tam trūksta svarbių požymių. Rinkos gedimas paprastai reikštų ne vien kainų kritimą, bet ir rimtą likvidumo sutrikimą: pirkėjų trūkumą, neįprastai plačius pirkimo ir pardavimo kainų skirtumus, aukcionų nesėkmes arba būtinybę centriniam bankui skubiai atkurti rinkos veikimą.
Spalio 8 d. pasirodė priešingas signalas. JAV 30 metų obligacijų aukcionas sulaukė tvirtos paklausos: bid-to-cover santykis siekė 2,54, o netiesioginiai pirkėjai, tarp kurių paprastai yra užsienio institucijos ir dideli fondai, paėmė 72,3 % pasiūlos. Po aukciono obligacijų kainos kilo, o pajamingumai smuko.
Tai nereiškia, kad problemos išnyko. Tai reiškia siauresnį dalyką: teiginys, kad investuotojai apskritai nebenori JAV skolos, šiuo metu yra per stiprus.
Didžiausia rizika – ne viena diena rinkoje, o skolos ir palūkanų matematika
JAV federalinė skola 2026 m. perkopė 40 trln. dolerių. Tačiau analizuojant fiskalinę padėtį svarbu atskirti bendrą federalinės skolos sumą nuo skolos, kurią laiko visuomenė ir rinkos investuotojai.
JAV Kongreso biudžeto biuras metų pradžioje prognozavo, kad 2026 m. visuomenės laikoma federalinė skola sudarys apie 101 % BVP, o grynosios palūkanų išlaidos viršys 1 trln. dolerių. Spalį CBO apskaičiavo, kad visas 2026 finansinių metų federalinis deficitas buvo apie 2 trln. dolerių.
Mechanizmas paprastas. Kai senos obligacijos sueina, Iždas dažnai išleidžia naujas. Jei anksčiau skolintasi pigiai, o naujos obligacijos turi mokėti gerokai daugiau, vidutinė skolos aptarnavimo kaina kyla palaipsniui. Kuo didesnis pats skolos likutis, tuo jautresnis biudžetas tampa palūkanų normoms.
Tai ir yra realus „spiralės“ pavojus: didesnės palūkanos didina deficitą, didesnis deficitas reikalauja daugiau skolinimosi, o didesnis skolinimasis gali dar labiau kelti palūkanų išlaidas. Tačiau tai nėra automatinis procesas. Jį keičia ekonomikos augimas, mokesčių pajamos, infliacija, biudžeto sprendimai, skolos trukmė ir investuotojų paklausa.
Ar infliacija gali „sumokėti“ valstybės skolą?
2026 m. interviu žurnalui TIME JAV prezidentas Donald Trump sakė, kad „tam tikras infliacijos lygis“ gali greitai sumažinti skolos naštą. TIME interviu transkripcija patvirtina šią mintį.
Ekonomiškai joje yra dalis tiesos, tačiau mechanizmas turi ribas. Jei valstybė yra išleidusi ilgalaikę fiksuotų palūkanų skolą, netikėta infliacija sumažina būsimų nominalių mokėjimų realią vertę. Kartu nominalus BVP ir mokesčių pajamos gali augti greičiau, todėl senos skolos santykis su ekonomika mažėja.
Tačiau investuotojai prie to prisitaiko. Jei tikisi aukštesnės infliacijos, jie prašo didesnio nominalaus pajamingumo. Nauja ir refinansuojama skola tada tampa brangesnė. Be to, dalis vyriausybės išlaidų yra indeksuojama arba politiškai reaguoja į kainų kilimą. Todėl infliacija nėra nemokamas būdas panaikinti skolą – ji perskirsto kaštus ir gali padidinti būsimo skolinimosi kainą.
Kodėl valstybės skola nėra tiesiog Ponzi schema
Vaizdo įrašuose valstybės skola kartais apibūdinama kaip Ponzi schema, nes naujas skolinimasis naudojamas ir senos skolos refinansavimui. Tačiau toks palyginimas supaprastina mechanizmą.
Ponzi schema remiasi apgaule ir naujų dalyvių pinigais moka tariamą grąžą ankstesniems dalyviams be tvaraus pajamų šaltinio. Valstybė tuo tarpu turi mokesčių pajamas, teisę keisti išlaidas ir mokesčius, gali refinansuoti skolą per atviras obligacijų rinkas, o jos įsipareigojimai yra viešai apskaitomi. Tai nereiškia, kad valstybės skola negali tapti netvari – tik kad riziką reikia vertinti pagal deficitą, palūkanų naštą, augimą, valiutą ir investuotojų pasitikėjimą, o ne pagal vieną metaforą.
Problema platesnė už JAV
Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad pasaulio viešoji skola 2025 m. siekė beveik 94 % pasaulio BVP ir pagal dabartinę trajektoriją iki 2029 m. gali pasiekti 100 %. Fondas išskiria ne tik didėjančias skolas, bet ir aukštesnes palūkanų išlaidas bei obligacijų rinkų jautrumą staigiam perkainojimui.
Todėl pasakojimo dalis apie globalų fiskalinį spaudimą yra pagrįsta. Tačiau atskiros šalys yra labai skirtingos. Skolos lygis, valiuta, centrinio banko režimas, vidaus santaupų bazė, skolos terminas ir ekonomikos augimas lemia, ar tas pats 5–6 % pajamingumas yra valdomas, ar pavojingas.
Ką tai reiškia Lietuvai
Lietuvos gyventojui JAV iždo obligacijų pajamingumas nėra tiesioginis būsto paskolos tarifas. Kintamų palūkanų paskoloms euro zonoje daug svarbesni yra ECB sprendimai ir EURIBOR. Tačiau pasaulinės obligacijų rinkos vis tiek susijusios.
ECB 2026 m. ekonomikos biuletenio analizė rodo, kad netikėti JAV pinigų politikos pokyčiai persiduoda euro zonos finansinėms sąlygoms, ypač per rizikingų aktyvų kainas. Be to, aukštesni pasauliniai ilgalaikiai pajamingumai gali branginti įmonių ir valstybių skolinimąsi net tada, kai ECB bazinės palūkanos nekinta.
Praktiškai verta stebėti ne vien skambią ribą – pavyzdžiui, ar JAV 10 metų pajamingumas pasiekė 6 %. Daug svarbiau, ar kartu silpnėja aukcionų paklausa, blogėja rinkos likvidumas, kyla infliacijos lūkesčiai ir toliau sparčiai didėja biudžeto palūkanų našta.
Kur prasideda spekuliacija
Teiginiai, kad finansų institucijos tyčia siekia sukelti katastrofą, kad per krizę būtų galima nusavinti santaupas, pakeisti socialines garantijas ar įvesti naują finansų sistemą, iš viešai patikrinamų faktų neišplaukia. Anoniminiai socialinių tinklų įrašai ar hipotetiniai scenarijai tokių ketinimų neįrodo.
Šiuo metu tvirčiau pagrįsta išvada yra paprastesnė: didelė skola, brangesnė energija, atkaklesnė infliacija ir aukštesnės ilgalaikės palūkanos vienu metu didina spaudimą viešiesiems finansams. Tai rimta problema, tačiau tarp „rimta“ ir „sistema jau lūžta“ yra svarbus skirtumas.
JAV būsto rinkoje tas spaudimas jau matomas kasdienybėje. Freddie Mac duomenimis, 2026 m. spalio 8 d. vidutinė 30 metų fiksuota būsto paskolos palūkanų norma JAV siekė 7,40 %. Aukštos ilgalaikės palūkanos todėl nėra vien obligacijų prekiautojų problema – jos persiduoda paskoloms, investicijoms ir galiausiai ekonomikos augimui.
Komentarai