Naujas hobis tampa vieninteliu hobiu. Per kelias dienas prisiperkama įrangos, skaitoma iki nakties, planuojama visa nauja tapatybė, o po kelių mėnesių susidomėjimas persikelia kitur. Ar tai reiškia, kad žmogus turi į priklausomybes linkusią asmenybę?
Ne būtinai. Tokia idėja skamba intuityviai, tačiau medicinoje nėra vienos diagnozės, kuri paaiškintų polinkį „užsikabinti“ už vis naujų dalykų. Kur kas tikslesnis klausimas – kokie bruožai ir kokios emocinės būsenos didina riziką prarasti kontrolę.
Esmė
Esmė
Vieno į priklausomybes linkusio asmenybės tipo mokslas nerado. Daugiau paaiškina emocinis skubumas ir kiti priklausomybių rizikos veiksniai.
- Viena etiketė per plati Polinkis į priklausomybes nėra viena oficiali diagnozė. Riziką formuoja kelių veiksnių derinys: asmenybės bruožai, genetika, aplinka, psichikos sveikata ir pats vartojamas dalykas ar elgesys.
- Naudingesnė sąvoka – emocinis skubumas Tyrimai išskiria polinkį veikti neapgalvotai tiek stipriai nusiminus ar išsigandus, tiek labai susijaudinus ar apsidžiaugus. Šie bruožai siejami su probleminiu vartojimu ir kitais žalingais elgesiais, bet nėra nuosprendis.
- Dopamino paaiškinimas nėra toks paprastas Priklausomybės negalima suvesti į „silpną malonumo centrą“ ar per mažą valią. Atlygio, streso, mokymosi ir savikontrolės sistemos veikia kartu ir keičiasi dėl patirties bei pakartotinio vartojimo.
- Praktiškas klausimas – ne „koks aš žmogus?“ Naudingiau stebėti, kokios emocinės būsenos sutrumpina tarpą tarp jausmo ir veiksmo, ir ar tas veiksmas pradeda kenkti darbui, santykiams, sveikatai ar finansams.
Vieno į priklausomybes linkusio tipo mokslas nerado
Jau senesnė klinikinės literatūros apžvalga konstatavo, kad vieno asmenybės tipo, kuris savaime nulemtų priklausomybę, nustatyti nepavyko. Priklausomybės rizika formuojasi iš biologinių, psichologinių, šeimos ir socialinių veiksnių derinio. Apžvalgą galima rasti „PubMed“ duomenų bazėje.
Naujesni darbai rodo niuansuotesnį vaizdą. 2023 m. sisteminė elgesio priklausomybių apžvalga rado sąsajų su emociniu nestabilumu, impulsyvumu, mažesniu sąmoningumu ir kitais bruožais, tačiau patys autoriai kalba apie galimą rizikos profilį, o ne vieną universalų į priklausomybes linkusį asmenybės tipą. Ši apžvalga prieinama viešai.
Dar viena svarbi detalė: ryšys gali veikti abiem kryptimis. 2024 m. sisteminė apžvalga nustatė, kad intensyvus medžiagų vartojimas siejasi su asmenybės pokyčiais, o kai kurie asmenybės bruožai savo ruožtu gali didinti vartojimo riziką. Kitaip tariant, asmenybė nėra nekintamas „gedimas“, su kuriuo žmogus gimsta ir lieka visam laikui. Apžvalgos santrauka skelbiama „PubMed“.
Naudingesnis signalas – ką darote apimti stiprios emocijos
Vienas iš geriau ištirtų bruožų šiame tekste vadinamas emociniu skubumu. Tai aiškinamasis lietuviškas pavadinimas tyrimuose vartojamai sąvokai, nusakančiai polinkį veikti neapgalvotai tada, kai emocija labai stipri. Tai nėra savaime nusistovėjęs lietuviškas klinikinis terminas.
- Neigiamas emocinis skubumas – polinkis skubiai veikti apėmus nerimui, pykčiui, liūdesiui ar kitai nemaloniai būsenai.
- Teigiamas emocinis skubumas – polinkis prarasti saiką labai susijaudinus, apsidžiaugus ar pajutus stiprų entuziazmą.
Skirtumas praktiškai svarbus. Vienas žmogus impulsyviai geria, perka ar žaidžia tam, kad nuslopintų nemalonią būseną. Kitas tą patį daro todėl, kad gera būsena „užveda“ ir norisi ją pratęsti dar vienu pirkiniu, dar viena partija ar dar viena naktimi be miego.
2015 m. metaanalizė, apėmusi 115 tyrimų ir daugiau kaip 40 tūkst. dalyvių, parodė, kad neigiamas emocinis skubumas turėjo ypač plačias sąsajas su įvairiais psichopatologijos rodikliais, o teigiamas skubumas rodė panašų modelį. Metaanalizė publikuota „Clinical Psychology Review“.
Tai nėra tas pats, kas diagnozė. Sąsaja taip pat nereiškia, kad žmogus, kuris stipriai reaguoja į emocijas, būtinai taps priklausomas. Ji tik duoda konkretesnį taikinį savistabai nei etiketė „aš tiesiog esu linkęs į priklausomybes“.
Dopaminas nėra paprastas „malonumo matuoklis“
Patrauklus paaiškinimas būtų toks: dopaminas stumia link malonumo, migdolinis kūnas – nuo baimės, o kaktinė žievė turi visa tai suvaldyti valia. Kaip metafora tai suprantama, bet neurologiškai pernelyg paprasta.
JAV Nacionalinis piktnaudžiavimo narkotikais institutas priklausomybę aiškina per kelių sistemų sąveiką: atlygio ir įpročių grandines, streso sistemas bei prefrontalinę žievę, kuri svarbi planavimui ir impulsų kontrolei. Pakartotinis narkotikų vartojimas gali keisti šių grandinių jautrumą ir sustiprinti kompulsyvų elgesį. NIDA priklausomybės mechanizmus aprašo plačiau.
Čia svarbi riba: iš to negalima daryti išvados, kad žmogus, kuriam „paprasti dalykai neteikia džiaugsmo“, turi įgimtą priklausomybėms palankų smegenų tipą. Sumažėjęs atlygio sistemos jautrumas gerai aprašytas esant kai kurioms išsivysčiusioms priklausomybėms, tačiau tai nėra paprastas asmenybės testas.
Budos „dvi strėlės“ tinka kaip metafora, ne kaip neuromokslas
Ankstyvajame budistiniame tekste Sallatha Sutta pateikiamas dviejų strėlių palyginimas: pirmoji – neišvengiamas skausmingas patyrimas, antroji – papildoma psichologinė kančia, kurią žmogus sukuria reaguodamas į pirmąją. Tame pačiame tekste kalbama ir apie bandymą nuo skausmo pabėgti į juslinį malonumą bei prisirišimą prie jo. Angliškas teksto vertimas skelbiamas „Access to Insight“.
Šią mintį lengva perkelti į šiuolaikinę savistabą: nemaloni būsena ir automatinis bandymas ją kuo greičiau pakeisti nėra tas pats dalykas. Tas pats galioja ir malonumui – galima juo pasidžiaugti, bet nebūtinai iš karto bandyti jį pakartoti dešimt kartų.
Tačiau tai nėra argumentas „tiesiog kentėti“. Priėmimas nereiškia pasilikti smurtiniuose santykiuose, pavojingoje aplinkoje ar nespręsti realių problemų. Išorinei problemai gali reikėti konkretaus veiksmo; vidinis darbas labiau susijęs su tuo, kad sprendimo nediktuotų panika, desperacija ar euforija.
Trys klausimai vietoje etiketės
Jei atpažįstate nuolat pasikartojantį „užsikabinimo“ ciklą, savistabai naudingesni trys klausimai:
- Kokia emocija buvo prieš veiksmą? Nerimas, vienatvė, nuobodulys, pyktis – ar atvirkščiai, stiprus entuziazmas ir euforija?
- Ar tarp jausmo ir veiksmo lieka pauzė? Ar galima atidėti pirkinį, dar vieną žaidimo sesiją, statymą, vartojimą ar kitą impulsą, ar sprendimas atrodo neatidėliotinas?
- Kokia reali kaina? Ar kartojamas elgesys pradeda išstumti miegą, darbą, santykius, finansinius įsipareigojimus ar sveikatą?
Jei norisi praktiško eksperimento, galima iš anksto susikurti „emocinio sprendimo stabdį“: stiprios emocijos metu neatlikti brangių ar sunkiai atšaukiamų veiksmų iš karto, trumpai pasižymėti būseną ir prie sprendimo grįžti vėliau. Tai nėra priklausomybės gydymo protokolas, bet gali padėti pamatyti, ar problemą kuria pats pomėgis, ar greitis, kuriuo emocija virsta veiksmu.
Kada kalbame nebe apie hobį
Ne kiekvienas intensyvus pomėgis yra priklausomybė. Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacija žaidimų sutrikimą apibrėžia ne pagal valandų skaičių, o pagal sutrikusią kontrolę, didėjantį žaidimo prioritetą kitų veiklų atžvilgiu ir elgesio tęsimą nepaisant neigiamų pasekmių, kai dėl to reikšmingai nukenčia kasdienis funkcionavimas. WHO pateikia oficialų žaidimų sutrikimo apibrėžimą.
Jeigu panašus kontrolės praradimas kartojasi su alkoholiu, narkotikais, lošimu, žaidimais ar kitu elgesiu ir jau sukelia apčiuopiamą žalą, vertingiau vertinti konkretų sutrikimą, o ne ieškoti vienos į priklausomybes linkusios asmenybės etiketės. Skirtingoms priklausomybėms taikomi skirtingi įrodymais pagrįsti gydymo būdai.
Galutinis klausimas todėl paprastesnis ir naudingesnis: ne „ar aš toks žmogus?“, o „kokios būsenos atima iš manęs pauzę tarp impulso ir veiksmo – ir kur tai jau kainuoja per daug?“
Komentarai