Nietzsche apie tėvų klaidą: laisvė nėra gyvenimas be taisyklių

Vienas trumpas Friedrich Nietzsche aforizmas skamba beveik kaip provokacija tėvams. 1878 m. išleistame veikale Human, All Too Human 423-iasis aforizmas pavadintas Parental Folly – „Tėvų paikystė“. Jame Nietzsche pareiškia, kad didžiausias klaidas vertindami žmogų daro jo paties tėvai, ir iškart klausia: kaip tai įmanoma?

Pirminiame tekste jis pasiūlo kelias galimas priežastis. Galbūt tėvai sukaupia tiek daug atskirų žinių apie vaiką, kad nebesugeba jų sujungti į visumą. Galbūt niekada neatsitraukia pakankamai toli, kad pamatytų žmogų naujai. O gal tai, kas kasdien yra šalia, ilgainiui apskritai nustoja kelti klausimų.

Tai nėra empirinis psichologijos atradimas. Nietzsche nepateikia tyrimo, o aforizmo forma sąmoningai meta hipotezę, kurią skaitytojas turi išbandyti pats. Tačiau jos taikinys atpažįstamas ir šiandien: pavojus supainioti ilgą pažintį su neklystančiu pažinojimu.

Vaikas pasikeičia, o etiketė lieka

Šią mintį lengva pamatyti paprastoje situacijoje. Vaikas kadaise buvo nedrąsus, išsiblaškęs ar ne itin stropus. Šeimoje atsiranda apibūdinimas: „jis toks“. Praeina dešimt metų, pasikeičia gebėjimai, interesai ir charakteris, tačiau senasis šeimos nuosprendis išlieka.

Nietzsche čia svarbi ne konkreti etiketė, o pats mechanizmas. Artumas gali užkonservuoti ankstesnį žmogaus vaizdą. Tėvai prisimena, kuo jų vaikas buvo, ir dėl to kartais prasčiau pamato, kuo jis tampa.

Neatsitiktinai prieš pat šį aforizmą eina 422-asis, pavadintas „Vaikystės tragedija“. Nietzsche ten kalba apie aukštų siekių žmones, kurių pirmoji rimta kova gali prasidėti dar tėvų namuose, ir mini Lord Byron konfliktą su motina. Formuluotės šiurkščios, tačiau kryptis aiški: šeima gali būti ne tik saugumo, bet ir pirmojo pasipriešinimo vieta.

Vis dėlto būtų klaida iš šių fragmentų gaminti Nietzsche vaikystės traumų teoriją. Jis nebuvo raidos psichologas ir nekalbėjo apie prieraišumo stilius, emocinį reguliavimą ar šiuolaikines klinikines diagnozes. Jo klausimas platesnis: kaip žmogus apskritai tampa tuo, kuo yra, ir kiek jo vertybių iš tiesų yra jo paties?

Kai ugdymas tampa vien pasirengimu būti naudingam

Šis klausimas Nietzsche domino gerokai anksčiau. 1872 m., būdamas jaunas klasikinės filologijos profesoriumi Bazelyje, jis skaitė paskaitas On the Future of Our Educational Institutions. Jose kritikavo ugdymą, kurio pagrindinis tikslas – kuo greičiau parengti žmogų užsidirbti ir būti naudingą esamai sistemai.

Paskaitų tekste Nietzsche atskiria pasirengimą „kovai už būvį“ nuo to, ką pats vadina kultūra ar žmogaus formavimu. Gebėjimas įgyti profesiją jam savaime nėra blogis. Bėda prasideda tada, kai profesinis naudingumas tampa galutiniu švietimo matu.

Tuomet klausimas „kokiu žmogumi jis tampa?“ lengvai užleidžia vietą kitam: „kam jis bus naudingas?“ Mokykla paruošia universitetui, universitetas – profesijai, o profesijos vertę ima apibrėžti atlygis, statusas ir funkcija.

Šio ankstyvojo Nietzsche nereikia romantizuoti. Jo aukštosios kultūros samprata buvo aiškiai elitistinė: jis nemanė, kad aukščiausios kultūros formos turi būti vienodai skirtos visiems. Tai svarbi jo filosofijos riba, ypač mėginant ją perkelti į šiuolaikinę demokratinę pedagogiką.

Ugdytojas kaip išlaisvintojas

1874 m. esė Schopenhauer as Educator Nietzsche problemą suformuluoja dar ryškiau. Tikrieji ugdytojai, rašo jis, gali būti „tik išlaisvintojai“.

Esė pateikiama metafora nėra apie žmogaus sukūrimą nuo nulio. Ugdymas veikiau panašus į darbą aplink augalą: pašalinamos piktžolės, nuolaužos ir kitos kliūtys, kad tai, kas auga, galėtų įgyti savo formą.

Čia atsiranda esminis skirtumas tarp dviejų ugdymo modelių. Viename suaugęs žmogus mano jau žinantis, kuo vaikas turėtų tapti. Kitame jis rimtai vertina galimybę, kad galutinė to žmogaus kryptis dar nėra žinoma nei tėvams, nei mokytojams, galbūt net jam pačiam.

Tai nereiškia paprasto šūkio „leisk vaikui būti savimi“. Nietzsche „būti savimi“ nėra lengva autentiškumo formulė. Žmogus nėra gatavas branduolys, kurį tereikia atrasti. Jis formuojasi per pasirinkimus, susidūrimus, pomėgius, discipliną ir ankstesnio savęs peržengimą.

Šiuolaikinėje Nietzsche interpretacijoje savarankiškumas ir „laisvosios dvasios“ nepriklausomybė išlieka viena svarbiausių temų. Stanford Encyclopedia of Philosophy apžvalga pabrėžia, kad Nietzsche vertina gebėjimą išsivaduoti iš nekritiškai priimtų religinių, moralinių ir socialinių konvencijų, tačiau toks savarankiškumas nėra paprastas visų normų atmetimas.

Nemaloni Nietzsche mintis: laisvei reikia drausmės

Čia populiarus Nietzsche įvaizdis pradeda byrėti. Jį lengva įsivaizduoti kaip filosofą, kuris ragina griauti taisykles ir paklusti tik sau. 1886 m. Beyond Good and Evil 188-ajame aforizme jis rašo beveik priešingai.

Nietzsche teigia, kad kalba, menas, mąstymas ir kitos stiprios kultūros formos išauga per ilgą apribojimą ir „paklusnumą viena kryptimi“. Meistrystė reikalauja taisyklės, pasikartojimo, susitelkimo ir gebėjimo nepasiduoti kiekvienam impulsui.

Tad laisvas žmogus Nietzsche nėra tas, kuris visada daro tai, ko tuo momentu užsinori. Žmogų gali valdyti ir svetimas įsakymas, ir atsitiktinis jo paties impulsas. Abiem atvejais trūksta vieno dalyko – gebėjimo suteikti savo veiksmams kryptį.

To paties veikalo 199-ajame aforizme Nietzsche svarsto, kiek ilgai žmonija treniravosi paklusti tėvams, mokytojams, įstatymams ir viešajai nuomonei. Problema todėl dvejopa: be gebėjimo paklusti taisyklei sunku išsiugdyti formą, tačiau vien paklusnumas dar nesukuria žmogaus, gebančio valdyti save.

Trumpas Human, All Too Human aforizmas „Learning to Command“ šią įtampą sugauna beveik komiškai: vienus vaikus reikia mokyti paklusti, kitus – įsakinėti. Kitaip tariant, ugdymo užduotis nėra vien slopinti valią.

Kupranugaris, liūtas ir vaikas: kodėl vien maištauti neužtenka

Ryškiausią šios logikos vaizdą Nietzsche sukūrė Thus Spoke Zarathustra. „Trijose dvasios metamorfozėse“ dvasia pirmiausia tampa kupranugariu, tada liūtu ir galiausiai vaiku.

Kupranugaris renkasi sunkų krovinį. Jis simbolizuoja gebėjimą mokytis, ištverti, priimti discipliną ir išlaikyti naštą. Tik po to atsiranda liūtas, kovojantis su didžiuoju „Tu privalai“ – paveldėtų vertybių ir autoriteto galia.

Tačiau liūtas dar negali kurti naujų vertybių. Jis tik išsikovoja erdvę. Todėl žmogus, kuris visą gyvenimą daro priešingai, nei norėjo jo tėvai, nebūtinai yra nuo jų išsilaisvinęs. Jei kiekvieną jo pasirinkimą vis dar nustato klausimas „kaip pasielgti priešingai?“, tėvų valia tebėra gyvenimo centras – tik su minuso ženklu.

Dėl to reikia trečios figūros – vaiko. Zarathustros vaikas nėra realaus mažamečio psichologinis portretas. Tai naujos pradžios, žaidimo ir gebėjimo kurti simbolis. Laisvė pasiekiama ne tada, kai autoritetui pagaliau pasakoma „ne“, o tada, kai nebereikia aplink tą autoritetą organizuoti savo gyvenimo.

Galutinis tikslas – gebėti atsakyti už savo kryptį

1887 m. On the Genealogy of Morality Nietzsche pradeda antrąjį traktatą klausimu, kaip apskritai buvo suformuotas žmogus, gebantis pažadėti. Kad pažadas ką nors reikštų, šiandien priimtas sprendimas turi išlikti ir rytoj.

Šiame tekste atsiranda „suverenaus individo“ figūra – žmogaus, turinčio ilgą, savarankišką valią ir galinčio laiduoti už save. Mokslininkai ginčijasi, kiek šią figūrą dera laikyti paties Nietzsche idealu, todėl iš jos nereikėtų daryti paprastos saviugdos formulės. Vis dėlto viena įtampa aiški: atsakomybė reikalauja jau suformuotų gebėjimų, o ne tuščios erdvės be jokios disciplinos.

Vėlyvajame Twilight of the Idols Nietzsche ugdymo pradžią apibrėžia dar paprasčiau: pirmiausia reikia išmokti matyti. Jo paaiškinimu, tai reiškia neskubėti reaguoti, atidėti sprendimą ir gebėti tą patį dalyką apžiūrėti iš kelių pusių.

Šioje vietoje jo mintis ypač aktuali informacijos pertekliaus aplinkoje: žmogus, kuris privalo iškart turėti nuomonę apie kiekvieną stimulą, nėra būtinai savarankiškas. Kartais savarankiškumas prasideda nuo gebėjimo kurį laiką dar neatsakyti.

Ką iš to iš tiesų galima pasiimti tėvams?

Nietzsche neduoda recepto, kaip auginti vaiką. Iš jo tekstų negalima sąžiningai išvesti konkretaus draudimų skaičiaus, tinkamo auklėjimo stiliaus ar psichologinės metodikos.

Tačiau jo filosofija leidžia suformuluoti vieną gana griežtą perspėjimą: pavojinga supainioti ugdymą su kito žmogaus galutinės formos nustatymu.

Taisyklė gali ugdyti ištvermę. Mokytojas gali suteikti discipliną. Šeima gali perduoti vertybes, kalbą ir orientyrus. Tačiau nė vienas iš šių dalykų savaime negarantuoja savarankiškumo. Tam vieną dieną reikia dar vieno žingsnio – gebėti vertinti pačias gautas vertybes ir atsakyti už pasirinktą kryptį.

Čia 423-iojo aforizmo mintis įgauna didesnį svorį. Tėvų klaida nėra vien tai, kad jie kartais netiksliai įvertina vaiko talentą. Gilesnė klaida atsiranda tada, kai laikinas vertinimas paverčiamas esme, o suaugusiojo baimės, įpročiai ar laikmečio normos – galutine kito žmogaus riba.

Geras ugdymas Nietzsche prasme todėl būtų ne bandymas užauginti savo kopiją ir ne taisyklių atsisakymas. Jo užduotis sunkesnė: padėti žmogui sukaupti tiek formos, ištvermės ir sprendimo galios, kad vieną dieną jis galėtų eiti toliau be nuolatinio vedimo.

Ir būtent čia tėvams tenka nemaloniausias išbandymas. Jei vaikas iš tiesų tampa savarankišku žmogumi, jo kelias nebūtinai baigsis ten, kur tėvai būtų pasirinkę. Kartais sėkmingo auklėjimo ženklas yra ne tik tai, ką vaikas perėmė, bet ir tai, kad jis įgijo jėgų pagrįstai pasirinkti kitaip.