Rusijos kariniai vadovėliai dešimtmečiais aprašinėjo, kaip turi atrodyti puolimas: pajėgų sutelkimas, artilerijos parengimas, batalionų ir pulkų judėjimas, rezervų įvedimas bei aviacijos parama. 2022 m. vasarį ši teorija susidūrė su realiu didelio intensyvumo karu.
Rezultatas buvo ne vien nesėkmingas žygis į Kyjivą. Per kitus ketverius metus Rusijos kariuomenė pradėjo keisti pačią kovos organizavimo logiką.
„Patrulio bazės“ pokalbyje atsargos pulkininkas Gintaras Žubalis ir „Locked N' Loaded“ analitikas Romas Judinas lygina Rusijos doktriną su tuo, ką dabar galima matyti fronte. Svarbiausia jų išvada nėra ta, kad rusiški vadovėliai tapo beverčiai. Veikiau karas privertė senas taisykles perrašyti praktikoje.
Esmė
Esmė
Rusija atsisakė BTG, išsklaidė artileriją, integravo dronus ir pakeitė puolimo taktiką. Ką šios pamokos reiškia Lietuvai ir NATO?
- BTG modelis dideliame kare neatlaikė Rusija po didelių 2022 m. nuostolių atsisakė bataliono taktinių grupių kaip pagrindinio kovos organizavimo modelio ir grįžo prie pulkų bei divizijų struktūrų. Tačiau tai nėra paprastas sugrįžimas į sovietinius laikus.
- Dronai pakeitė ne vien pėstininkų kovą Bepiločiai dabar naudojami žvalgybai, artilerijos koregavimui, smūgiams, logistikai ir kitoms užduotims. Jie kartu išstūmė vadavietes, artileriją ir aprūpinimą toliau nuo kontaktinės linijos.
- Rusija prisitaikė, bet neišsprendė visų problemų Dabartinės pajėgos tapo geriau pritaikytos lėtam poziciniam karui, tačiau nėra įrodyta, kad jos taip pat efektyviai galėtų vykdyti greitą didelių junginių manevrą.
- Lietuvai svarbi viena nepatogi išvada Galimo būsimo konflikto negalima planuoti prieš 2022-ųjų Rusijos kariuomenę. Reikia numatyti priešininką, kuris jau išbandė dronus, elektroninę kovą, išsklaidytą artileriją ir naujus puolimo metodus realiame kare.
Pirmoji didelė pamoka – bataliono taktinės grupės nesuveikė
Iki plataus masto invazijos daug dėmesio buvo skiriama rusiškoms bataliono taktinėms grupėms – BTG. Tai buvo bataliono pagrindu sudarytas junginys, papildytas tankais, artilerija, oro gynyba, inžineriniais ir kitais pajėgumais.
Idėja atrodė patraukliai: palyginti nedidelis vienetas gauna priemones, leidžiančias atlikti kombinuotų pajėgų užduotis ir ribotai veikti savarankiškai.
RUSI dar 2022 m. pavasarį pažymėjo, kad BTG modelis galėjo būti naudingas ribotesnėse operacijose, tačiau plataus masto karui reikėjo didesnių junginių ir efektyvaus jų tarpusavio koordinavimo.
Ukrainoje išryškėjo silpnoji vieta. Neužteko vien viename batalione turėti artilerijos, tankų ir kitų priemonių – reikėjo užtikrinti ryšį tarp daugybės tokių grupių, aprūpinimą, bendrą vadovavimą ir galimybę tęsti operaciją po pirmųjų nuostolių.
Rusijos kolonų problemos Kyjivo, Sumų ir Černihivo kryptimis tapo matomiausiu šio neatitikimo simboliu. Pajėgos galėjo judėti keliu, tačiau vien fizinis buvimas maršrute dar nereiškė aplinkinės teritorijos kontrolės ar sklandaus aprūpinimo.
Karo studijų institutas (ISW) 2025 m. analizėje vertino, kad Rusija BTG modelio iš esmės atsisakė dar 2022 m. pabaigoje. Dideli ankstyvieji nuostoliai ne tik sunaikino konkrečius batalionus, bet ir išsekino jų motininių brigadų bei pulkų profesionaliausią personalą.
Divizijos sugrįžo, bet tai nėra sena sovietinė kariuomenė
Rusija pradėjo ryškiau remtis pulkais, divizijomis ir bendrųjų pajėgų armijomis. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip paprastas grįžimas prie sovietinės struktūros.
Tačiau realybė sudėtingesnė.
RUSI analizė pažymi, kad virš bataliono lygmens Rusijos pajėgos iš tiesų sugrįžo prie pulkų, divizijų ir armijų sistemos, tačiau žemesniame taktiniame lygmenyje jų organizacija smarkiai pasikeitė.
ISW savo ruožtu vertina, kad nemaža dalis armijų, korpusų ir divizijų Ukrainoje veikia labiau kaip konkretiems fronto ruožams priskirtos vadavietės nei kaip vientisi klasikinio manevrinio karo junginiai.
Todėl ant žemėlapio užrašas „divizija“ dar nepasako, kad prieš mus yra pilnai sukomplektuotas junginys, galintis vienu metu pajudėti ir vykdyti sudėtingą manevrą.
Žubalis ir Judinas akcentuoja tą patį skirtumą: organizacinė lentelė ir tai, kaip realiai kovojama fronte, nebūtinai sutampa.
Mūšio laukas išsitempė į gylį
Vienas ryškiausių karo pokyčių yra ne konkretaus ginklo atsiradimas, o beveik nuolatinis mūšio lauko stebėjimas.
Dronai ir kitos žvalgybos priemonės reiškia, kad didelė karių ar technikos koncentracija daug arčiau fronto gali būti pastebėta ir atakuota dar nepradėjusi pagrindinės užduoties.
Tai pakeitė klasikinius atstumus. Artilerijos baterija nebegali tiesiog išsirikiuoti vienoje pozicijoje taip, kaip tai buvo įmanoma ankstesniuose karuose. Vadavietėms ir didesniems logistikos mazgams taip pat tenka trauktis giliau.
2025 m. RUSI tyrimas apie besikeičiantį kombinuotų pajėgų manevrą aprašo maždaug 30 km gylio zoną, kurioje bepiločiai ir kitos priemonės leidžia sistemingai medžioti pajėgas, aprūpinimą, radarus, elektroninės kovos sistemas ir dronų operatorius.
Tai padeda paaiškinti, kodėl didelį mechanizuotą puolimą šiandien taip sunku paversti proveržiu. Net jeigu pirmieji daliniai pajuda į priekį, jų aprūpinimo grandinė tampa taikiniu. Pajėgos gali aplenkti savo logistiką ir prarasti tempą dar prieš išnaudodamos pradinę sėkmę.
Dideles kolonas pakeitė maži puolimo elementai
2022 m. Rusijos puolimas siejosi su didelėmis mechanizuotomis kolonomis. Pastaraisiais metais daugelyje fronto ruožų matomas beveik priešingas metodas: kelių karių grupės infiltruoja tarp pozicijų, ieško silpnų vietų ir bando palaipsniui plėsti kontroliuojamą teritoriją.
ISW 2025 m. fiksavo, kad dideli mechanizuoti puolimai tapo reti, o Rusijos pajėgos dažniau naudojo mažas pėstininkų grupes lėtam prasiskverbimui. Net ir tada, kai vėl pasirodo didesnės šarvuotos grupės, jos nėra tapusios įprastu viso fronto veikimo modeliu.
Tai nėra pasirinkimas todėl, kad Rusijos karinė vadovybė staiga atsisakė manevrinio karo idėjos. Kaip pabrėžia laidos pašnekovai, dabartinę taktiką didele dalimi primetė mūšio lauko sąlygos: didelis matomumas, dronai, minos, tikslioji ugnis ir patirti nuostoliai.
Šis skirtumas svarbus. Dabartinė Rusijos taktika nėra būtinai modelis, kuriuo ji norėtų pradėti visiškai naują konfliktą, turėdama galimybę iš anksto sutelkti pajėgas.
Artilerija niekur nedingo – pasikeitė jos darbo būdas
Rusijos kariuomenė tradiciškai rėmėsi didele netiesioginės ugnies galia. 2022 m. tai buvo ypač matoma, kai didžiuliai šaudmenų kiekiai buvo naudojami teritorijoms sistemingai apšaudyti.
Dabar fronto vaizdas kitoks. Tai nereiškia, kad artilerija tapo nereikšminga.
RUSI tyrėjai dar 2023 m. fiksavo, kad Rusijos artilerija išmoko plačiau išsisklaidyti, keisti šaudymo pozicijas ir glaudžiau integruoti bepiločius į taikinių aptikimą bei ugnies koregavimą.
Senesnė ir ne tokia tiksli artilerijos sistema, gaudama tikslesnes koordinates iš drono ir greitus pataisymus po pirmųjų šūvių, gali tapti gerokai efektyvesnė. Kitaip tariant, dronas ne visada pakeičia pabūklą – kartais jis padaro pabūklą pavojingesnį.
Žubalis atkreipia dėmesį ir į kitą ribą: masinė artilerijos ugnis kainuoja milžiniškus šaudmenų kiekius. Todėl senasis modelis, kai į vieną plotą galima mesti šimtus sviedinių, tampa vis sunkiau išlaikomas, ypač kai pačios baterijos nuolat medžiojamos.
Dronas iš priedo virto sistemos dalimi
Didžiausias pokytis matomas tada, kai į bepiločius nustojama žiūrėti kaip į atskirą naują ginklą.
Judinas pabrėžia, kad dronai dabar persmelkia praktiškai visas kovos funkcijas: žvalgybą, smūgius, artilerijos koregavimą, oro gynybą, aprūpinimą ir net dalį evakuacijos užduočių. Kartu plečiasi elektroninės kovos pajėgumai, nes kiekviena pusė ieško būdų trikdyti priešininko bepiločius ir apsaugoti savuosius.
Rusija šią patirtį institucionalizuoja. ISW 2026 m. vasarį, remdamasis Ukrainos pateiktais duomenimis, rašė apie jau formuojamus atskirus Rusijos bepiločių sistemų pulkus ir batalionus bei tolesnę šių pajėgų plėtrą.
Tikslus tokių struktūrų dydis iš viešų šaltinių nėra patikimai nustatomas. Svarbesnė pati kryptis: bepiločiai perkeliami iš improvizuoto fronto sprendimo į nuolatinę organizacinę kariuomenės struktūrą.
Aviacija nesugebėjo užvaldyti dangaus, bet rado kitą vaidmenį
Dar viena didelė 2022 m. Rusijos nesėkmė buvo nesugebėjimas įgyti tvirtos oro kontrolės, nors jos aviacijos pajėgumai kiekybiškai gerokai viršijo Ukrainos.
RUSI dar pirmaisiais invazijos mėnesiais analizavo Rusijos nesėkmę efektyviai nuslopinti ir sunaikinti Ukrainos oro gynybą. Dėl to aviacija negalėjo laisvai veikti giliai virš Ukrainos teritorijos taip, kaip būtų galima tikėtis iš pajėgų, siekiančių oro viršenybės.
Tačiau Rusija ir čia prisitaikė. Aviacija plačiai naudoja iš saugesnio atstumo paleidžiamas ar numetamas priemones, tarp jų – sklendžiančias bombas.
Jos leidžia orlaiviui nepatekti taip giliai į Ukrainos oro gynybos zoną, bet kartu suteikia didelę sprogstamąją galią prieš fronto pozicijas, logistiką ir gyvenvietes netoli kovos zonos.
Taigi teiginys, kad Rusijos aviacija „neveikia“, būtų klaidingas. Ji neįvykdė vienos svarbiausių klasikinės oro kampanijos užduočių – neužvaldė Ukrainos dangaus, tačiau persiorientavo į kitokį smūgių modelį.
Ar tai reiškia, kad senus karo vadovėlius galima išmesti?
Žubalis tam prieštarauja. Puolimo, gynybos, žvalgybos, manevro ir ugnies principai neišnyksta vien todėl, kad konkrečiame fronte šiandien neįmanoma jų taikyti taip, kaip buvo nupiešta schemoje prieš dvidešimt metų.
Jeigu pasikeistų aplinkybės – vietovė, pajėgų santykis, oro kontrolė, elektroninė kova ar priešininko pasirengimas – kai kurie klasikiniai veiksmai vėl galėtų tapti įmanomi.
Todėl Ukrainos karo pamoka nėra „tankai baigėsi“, „artilerija baigėsi“ ar „divizijų nebereikia“. Ji veikiau rodo, kad senosios priemonės turi veikti kitoje informacinėje ir technologinėje aplinkoje.
Dronas gali padaryti tanką pažeidžiamesnį, bet gali ir padėti tankui aptikti grėsmę. Bepilotis gali pakeisti dalį artilerijos užduočių, bet kartu gali smarkiai padidinti artilerijos tikslumą. Elektroninė kova gali sustabdyti vieną droną ir kartu pati tapti kito drono taikiniu.
Rusija išmoko daug – tačiau dabartinis modelis turi ribų
Būtų pavojinga iš karo adaptacijos padaryti priešingą kraštutinę išvadą ir Rusijos kariuomenę laikyti beveik idealiai prisitaikiusia.
ISW vertinimu, Rusijos pajėgos tapo geriau optimizuotos lėtam poziciniam puolimui, tačiau dabartinės jų struktūros ir vadovavimo modelis gali turėti rimtų problemų bandant vėl vykdyti greitą didelio masto manevrinį karą.
RUSI taip pat pažymi, kad Rusija kartu ir prisitaikė, ir kai kur „blogai prisitaikė“: jos puolimai tapo vis labiau priklausomi nuo pėstininkų, kurių kokybę mažina ribotas parengimas ir dideli nuostoliai.
Todėl egzistuoja du teisingi teiginiai vienu metu. Rusijos kariuomenė 2026 m. turi gerokai daugiau realaus didelio intensyvumo karo patirties nei 2022-aisiais. Tačiau ši patirtis daugiausia sukaupta labai specifiniame, ilgai trunkančiame poziciniame kare Ukrainoje.
Ką tai reiškia Lietuvai ir NATO?
Pokalbio pabaigoje Judinas suformuluoja svarbiausią įspėjimą: vertinant potencialų priešininką negalima tikėtis, kad jis pakartos visas 2022 m. vasario klaidas.
Jeigu Rusijai ateityje tektų pradėti naują didelio masto karinę operaciją kitomis aplinkybėmis, nėra pagrindo manyti, kad ji nuo pirmos dienos pasirinktų lėtą dabartinio Donbaso fronto modelį. Tikėtina, kad jos karinė vadovybė vis tiek siektų tempo, manevro ir greitos iniciatyvos – tačiau jau turėdama Ukrainoje sukauptas bepiločių, elektroninės kovos, maskuotės, logistikos ir ugnies valdymo pamokas.
Tai pašnekovų analitinė išvada, o ne prognozė, kad toks konfliktas įvyks.
Lietuvai praktinė pamoka yra paprastesnė: ruošiantis gynybai nepakanka nagrinėti 2022 m. sudegusių kolonų ir daryti prielaidą, kad priešininkas liko toks pats.
Kartu nereikia mechaniškai kopijuoti kiekvienos Ukrainos fronto naujovės. NATO oro pajėgos, logistika, sąjungininkų struktūra, geografija ir turimos technologijos smarkiai skiriasi nuo dabartinių Ukrainos karo sąlygų.
Naudingiausias klausimas yra kitas: kurios pamokos yra universalios? Nuolatinis mūšio lauko stebėjimas, greitas taikinio duomenų perdavimas, dronų ir elektroninės kovos integracija, pajėgų išsklaidymas, logistinių mazgų apsauga ir gebėjimas labai greitai keisti taktiką – tai jau nebe vien Ukrainos eksperimento dalis.
2022 m. Rusijos kariuomenė į karą atėjo su teorija, kuri daug kur neatlaikė realybės. 2026 m. pavojus slypi būtent tame, kad dalį tos realybės ji jau išmoko.
Komentarai